Vilniaus arkivyskupijos jaunimo centras jau 10 kartą organizavo jaunimo piligriminį žygį nuo Aušros Vartų į Trakus. Šio žygio ištakos siekia 1604 metus, kai visi Vilniaus gyventojai susibūrę ir besimelsdami nužygiavo į Trakus, prie Dievo Motinos Lietuvos globėjos paveikslo. Tąkart nustojo gamtą darkusios liūtys ir baigėsi badmetis. Šiomis dienomis, atrodo, nebevyksta nei tokių negandų, nei tokių stebuklų... O piligrimų būrys taip pat kur kas mažesnis. Ar Vilnių dabar kankina nebe liūtys laukuose, o sausra žmonių širdyse? Ar įvykęs žygis palaistė jaunimo širdis?
Atsižvelgdami į jaunimo problemas, organizatoriai šiemet žygio tema parinko 139 psalmės (14 eil.) žodžius: „Esu nuostabiai padarytas“. Šiandieniame pasaulyje žmogus dažnai vertinamas tik kaip įrankis, kurio dėka uždirbami pinigai. Dažnai vertinama tik tai, kas, anot kitų žmonių ir žiniasklaidos, yra gražu. Šitokioje aplinkoje dažnai suabejojame savo verte, orumu, besąlygiška Dievo meile. Todėl viso žygio metu dvasininkai ir pasauliečiai drąsino jaunimą atrasti savo vertę Dievo akyse.
Aušros Vartų šventovėje palaiminti vysk. Arūno Poniškaičio, piligrimai energingai Vilniaus miesto gatvėmis pajudėjo į Trakus. Pakeliui dalyviai sustodavo pailsėti ir pasiklausyti mokymų ar liudijimų. Pirmos pertraukos metu apie meilę sau pačiam kalbėjo Šv. Jono bendruomenės brolis Jurgis. Vėliau Vilniaus jėzuitų gimnazijos pedagogė, teatro režisierė Vida Lipskytė vedė užsiėmimus, kurie padėjo suprasti, kad nepaisant savo socialinės padėties esame vienodai Dievo mylimi ir turime jaustis vienodai – nei išpuikę, nei praradę savivertę.
Pasiekę Lentvarį piligrimai buvo šiltai priimti vietinio jaunimo. Vyko adoracija ir pietūs. Lentvario gyventojai vaišino arbata ir pyragais. Paskui prie Serapiniškių kapinių jaunimui apie savo patirtį liudijo Neringa – mergina, kuriai išpažintis ir Jėzaus meilė padėjo atrasti save kaip mylimą Dievo vaiką, o savo kūną kaip brangią Dievo dovaną. Su giesmėmis įžengę į Trakus jaunuoliai dalyvavo vyskupo Arūno Poniškaičio aukojamose šv. Mišiose, o dieną užbaigė aktoriaus, muzikos atlikėjo Mindaugo Ancevičiaus koncertas.
Žygyje dalyvavo ir būrelis kunigų bei vienuolių. Visos kelionės metu jie klausėsi jaunuolių išpažinčių ir bendravo dvasiniais klausimais. Taip pat dalyvavo ir klierikai, kurie su keletu kitų šlovintojų palaikė gerą nuotaiką ir tinkamą dvasią šlovindami Viešpatį.
Esame dėkingi Vilniaus ir Trakų rajonų savivaldybėms už pagalbą organizuojant žygį, taip pat dėkojame Trakų kultūros rūmams, kurie nemokamai suteikė patalpas koncertui ir vakarienei.
Vilniaus arkivyskupijos jaunimo centras džiaugiasi išgyventa bendryste su visais dalyviais ir pagalbininkais žygio metu. Sustiprinti bendrystės ir mokymų dar drąsiau ieškokime Viešpaties veido ir kasdienybėje!
Norime pasidalinti ir dalyvių liudijimais:
Karolina: Žygyje dalyvauju jau ne pirmą kartą, ir su kiekvienu žygiu tampu laimingesnė, matydama vis daugiau tiek pažįstamų, tiek ir nepažįstamų veidų. Labai džiugina tai, kad nuovargis ir įvairūs negalavimai nesutrukdo keliauti toliau ir šlovinti Dievą.
Jogilė: Šioje piligrimystėje dalyvavau jau ne pirmą kartą. Dar būdama moksleivė žygiavau kartu ir pamenu, kokį įspūdį paliko galimybė paspausti ranką besišypsančiam vyskupui Arūnui Poniškaičiui, kurį sutikau ir šįmet vis dar su ta pačia plačia šypsena einantį kartu su jaunimu, sugužėjusiu iš įvairių Lietuvos (ir ne tik!) pakraščių. Visą dieną VAJC savanoriai kartu su klierikais neleido pamiršti, kad esame nuostabiai sukurti, ką kasdienybėje (kai niekas neskanduoja į mikrofoną) kartais lengva pamiršti. Vienas labiausiai įsiminusių žygio etapų buvo ėjimas tyloje. Prieš tai giedoję giesmes, ploję, bendravę vieni su kitais, visi sugebėjome nutilti, kad, kaip sakė viena sesė, galėtume patirti stebuklą, taip pat netrukdyti ir šalia esantiems jį išgyventi.
Lukas: Žygis buvo nuostabus. Ėjimas su kolona priminė dienas, kai vaikščiojom Krokuvos gatvėmis (PJD). Buvo džiugu vėl išgyventi bendrystę, buvimą kartu, maldą – tai tikra Dievo palaima. Žygis neprailgo, buvo gera dalyvauti bendroje maldoje, kartu giedoti, kalbėtis, sutikti naujų žmonių. Kai nešiau vėliavą, atrodė, kad vėliava neša mane – dėl jos kelionė tapo lengvesnė.
Gabija: Piligriminį žygi nuo Aušros Vartų į Trakus ėjau pirmą kartą ir kiekvienas nueitas kilometras brandino daug nuostabių vaisių. Visai nauji žmonės ir nežinomybė pradžioje truputį gąsdino, bet atidavus viską Jam gavau dovaną – atvirą širdį. Kelyje susipažinau su naujais žmonėmis, kurie savo džiaugsmu dalinos ir per juos leido pažinti Jį. Bendrystė su kitais augino mano santykį su Gyvuoju Jėzumi, kuris tikrai ėjo šalia ir stiprindavo sunkesnėse kelio atkarpose. Dievo begalinės meilės suvokimas ir visą piligrimystę lydėję 139-osios psalmės žodžiai, leido suprasti, kaip esu nuostabiai padaryta, koks esu nuostabus kūrinys, unikali ir mylimiausia Jo dukra. Naujos patirtys ir po piligrimystės atsiradęs troškimas skleisti džiaugsmą ir liudyti savo tikėjimą kitiems gali būti tolimesnis mano piligrimystės kelias kasdieniuose dalykuose.
Jurgita: Kiekvienam rudeniui ateinant, aš visuomet laukiu šio žygio, kadangi man tai kaip „judantis rojaus kampelis žemėje“. Ir tas nuovargis yra malonus, nes supranti, kad pasiekusi tikslą, galėsi džiaugtis kartu su kitais. Tikrai, nuoširdžiai džiaugiuosi, kad galėjau dalyvauti ir šiame žygyje ir labai tikiuosi, kad ateityje ši tradicija tęsis!
Rūta: Šis žygis – ypatinga proga susitikti su Jėzumi Kristumi, pamatyti jį kitame žmoguje. Neapsakomai didelis skaičius nuoširdžių šypsenų, sutikti draugai, bendros maldos (kai šalia eina vyskupas!) ir daug kitų dalykų, kad ir smulkmenų, sušildo širdį ir verčia pakelti akis į dangų su padėka Jam. Tai puiki proga pajusti bendrystę ir grįžus iš žygio drąsiai įsilieti į kasdienines savo veiklas su liudijimu, kad Jėzus – tai Viešpats. Neįmanoma to nepripažinti po taip lengvai nueitų kilometrų su tiek daug dovanų.
Antanas: Piligriminiame žygyje iš Vilniaus į Trakus ėjau trečią kartą iš eilės. Ir antrus metus kartu eina mano sesė. Pats esu trakietis, man ši kelionė yra ramybės, atgaivos laikas. Bet kartu tai džiaugsmo laikas. Kai eini ir šypsaisi, tas gėris keliauja aplinkui. Tai yra kažkas nepaprasto.
Kotryna: Pradėsiu nuo to, kad sužinojusi apie šį žygį tikrai neplanavau eiti. Bet sužinojusi, kad eis nemažai mano draugų, nusprendžiau eiti ir tikrai nesigailiu. Tai buvo ilgiausias kada nors mano nueitas atstumas, tačiau nepasakyčiau, kad buvo labai sunku, kadangi bendraujant su visais jo dalyviais laikas tiesiog skriejo. Mokymai sustojimuose bei tylos laikas patiko labiausiai, nes tada galėjau apmąstyti žygio intenciją, pasisemti naujų idėjų ir motyvacijos ateinačiai savaitei. Tad labai džiaugiuosi, kad pasiryžau eiti šį žygį ir tikrai eičiau dar kartą!
Straipsnį paruošė Martynas STANYS, „VAJC komanda“
